Apie blogą

Taigi, šis blogas - tai Justės gyvenimo istorija. Kartais juokinga, kartais tragiška, bet dažniausiai tiesiog gyvenimiška. Malonaus skaitymo.
P.S. naujas straipsnis kai tik yra įkvėpimo ;)

2012 m. vasario 25 d., šeštadienis


Tai vat. Su Laurynu buvom spėję susipykt, bet susitaikėm. Dabar vėl viskas kaip anksčiau. Laimingi, kaip maži vaikai ir negalim vienas kitu atsidžiaugt: susirašinėjam iki trijų ryto, skambinamės kas valanda, einam pasivaikščiot. Vakar buvom užbėgę į kavinę pasiimt kavos ir ėjom pasivaikščiot siaura gatvele. Vaikščiojom, kalbėjom, gėrėm kavą ir staiga matom – atbėga daug vaikų. Mes tik pasitraukiam, bet jiem buvo per mažai vietos ir jie jį pastūmė. Viskas vyko kaip senam romantiniam filme : jis iš rankų paleido kavą, prisispaudė prie manęs ir… Na man teko pasistiebt ir mes pasibučiavom!!! Kai vos atsitraukiau įkvėpti oro jis man sušnibždėjo ‘’ myliu tave ,, ir man nespėjus kažko pasakyt jis stipriai apglėbė mane ir pabučiavo. Mano kava kažkur nukrito ant žemės, bet kodėl man tai turi rūpėt, kai man meilėje prisipažino tobulybė, kurį myliu ? Pyyyp ! Pyyyyyp ! Kaip visda laiku mano telefonas … Uždususi atsitraukiu nuo Lauryno ir atsiliepiu.
-          Sveika ! Ką veiki ?
-          Uch… Laba Justai, nieko ypatingo. O tu ? – dusdama atsakiau Justui.
-          Jėzau, gal tu maratoną bėgai ar ką ? Esi uždususi.
-          Nieko, krosą bėgiojau. Lauris tau linkėjimus perduoda. Gerai, neturiu laiko kalbėt. Iki,- ir padėjau ragelį.
-          Na, tai kur mes sustojo, ? – paklausiau savo ponaičio tobulybės.
-          Einam, aš tau skolingas kavos,- tarė jis ir paėmė mane už rankos. Žinoma, tikėjausi bučinio, bet kolkas man užteks ir to .

2012 m. vasario 18 d., šeštadienis

Gal viskas išsisprendžia ?

Pyyp, pyyyyp !!! Apsimiegojusi ištiesiu ranką ir paimu telefoną. Kaip visada – Lauryno žinutė. O mano mažiukas jau išvažiavo. Ak, tiesa viskas nuo pradžių – kai susipykau su Emiliu, tą dieną po dailės nebeiškentėjau ir paskambinau išsipasakot Justui. Taip ir susitaikėm. O tada ėjau susitikt su juo ir keliais jo draugais. Na ir vienas toks t.y. Laurynas man pasirodė labai ... tiesiog labiausiai iš visos kompanijos patiko. Ir po kiek laiko sms „ sveika, čia Laurynas :] ‘‘ . Taip ir prasidėjo ... Dabar all day – all night telefonas rankoj. Bet galiu atvirai sakyt – jam atsiradus išsisprendė beveik visos mano bėdos. Gal su Emiliu nesusitaikėm, bet dar yra laiko. O kai aš būnu geros nuotaikos, tai mane nesunku įkalbėt atleisti...
Gerai, bėgu, Justas pakvietė kavos gert.
Justė xoxo

2012 m. vasario 10 d., penktadienis

Planet of bitch'es

Ar žinot tas kales, kurios klausosi tik Mdonna vogue ir Lady gaga vanity ? Tas kurios myli tik savo naujus Jimmy Choo 10cm pakulne batelius ? Kurios kvepinasi tik Flora by Gucci ? Kurioms niekada neatsitinka FAIL‘ų ? Kurios žada, bet paskui pasako, kad nė nežadėjo ? Tas kurios tavo draugės, bet vos tau pasitraukus iš draugų rato ir grįžus į jį, pamatai, kad draugai tavęs nė nepasigedo, nes yra ji – ta kuri nuo šiol bus jų BFF, o tau teks tenkintis prielipos vieta ? Ach, manau visi jas žino... Ir deja- aš viena jų. Gal nepasakojau, kad lankau plaukimą ir dailę. Taigi, plaukime, mes visos buvom draugės, bet išskirtinės. Kai reikėdavo atsiskaityti grupėse, eidavome visos penkios – aš, Smiltė, Paula, Modesta ir Adrija. Bet deja, Paulai teko pusantro mėnesio nelankyt – plyšo kelio raištis. Taigi, likome keturiese ir visai netikėtai tapau visų ... mylimiausia drauge. Kai Paula grįžo, manė, kad visos džiaugsis ir ją vėl bus kaip seniau, bet deja, gavosi taip, kad Paulai vietos neliko mūsų tarpe ir mums besidžiovinant plaukus ji man pasakė, jog jos čia niekas nepasiilgęs ir ji niekam nereikalinga. Nieko jai neatsakiau. Taip tylėdamos išsidžiovinom plaukus ir atsisveikinom. Vos spėjusi pagribti naują savo dailės krepšį tekina pasileidau į antrą aukštą, kuriame man vyko dailės užsiėmimai. Staigia ir su trenksmu atlapojau duris ir į mane įsmigo 14 smalsių akių porų. Bet tik vienų akių aš pasigedau ir tada jis lėtai atsisuko į mano pusę, didelės, rudos, nustabiausios mano matytos akys įsmigo giliai į manasias.
-          Sveiki, atsiprašau, kad vėluoju,- tariau.
-          Aha... Nagi Juste, sėsk šalia Inesos,- Inesa- didžiausia keistuolė niekada nekalbanti ir piešianti kraujuojančias rankas.
Lėtai nupėdinau prie molberto ir išsitraukiau reikmenis. Tema buvo laisva – ką nori tą pieši. O priešais mane sėdėjo Emilis.  Vos pamačiusi jo judančias ranka nusprendžiau ką piešiu. Po dviejų valandų piešimo mano ranka buvo nutirpusi, bet piešinys išėjo tobulas. Einant pro jį taip norėjau pamatyt, ką jis piešė, bet savo darbą jis jau buvo atidavęs. Pažiūrėjau į klasės kampą ir pamačiau tai ko tikėjaus – jo gitarą. O daugelis kalių jau buvo sustojusios aplink jį ir maldavo, kad jis pagrotų. Jis kaip visada nesutiko. Negirdėjau jo grojančio nuo tada kai nustojau su juo kalbėtis. Man einant pro duris jis pralindo pirmas ir užkabino mane petimi. Nieko jam nepasakiau, per daug jo ilgėjaus... Jo apsikabinimų, jo juoko, jo akių. Pasiilgau JO. Bet nebuvo laiko svajoti, taigi nuskubėjau namo. Kažkodėl nusprendžiau peržiūrėti senas nuotraukas. Ir netyčia nukrito albumas, kurį pati pildžiau nuo šešerių metų. Ten buvo Justino nuotraukos. Mes supamės ant supynių, jis supa mane, mes abu pienių lauke, mes apsikabinę... Prieš dvi savaitęs su juo susipykau, nes turėjau padėt jam fotografuoti projektui, bet pasakiau, kad du mėnesius negalėsiu ir jis man pasakė, kad esu blogiausias žmogus pasaulyje. Nuo tada nesikalbam. Uhh... Kiek dar pasakot, bet kolkas gana.