Tai vat. Su Laurynu buvom spėję susipykt, bet susitaikėm. Dabar vėl viskas kaip anksčiau. Laimingi, kaip maži vaikai ir negalim vienas kitu atsidžiaugt: susirašinėjam iki trijų ryto, skambinamės kas valanda, einam pasivaikščiot. Vakar buvom užbėgę į kavinę pasiimt kavos ir ėjom pasivaikščiot siaura gatvele. Vaikščiojom, kalbėjom, gėrėm kavą ir staiga matom – atbėga daug vaikų. Mes tik pasitraukiam, bet jiem buvo per mažai vietos ir jie jį pastūmė. Viskas vyko kaip senam romantiniam filme : jis iš rankų paleido kavą, prisispaudė prie manęs ir… Na man teko pasistiebt ir mes pasibučiavom!!! Kai vos atsitraukiau įkvėpti oro jis man sušnibždėjo ‘’ myliu tave ,, ir man nespėjus kažko pasakyt jis stipriai apglėbė mane ir pabučiavo. Mano kava kažkur nukrito ant žemės, bet kodėl man tai turi rūpėt, kai man meilėje prisipažino tobulybė, kurį myliu ? Pyyyp ! Pyyyyyp ! Kaip visda laiku mano telefonas … Uždususi atsitraukiu nuo Lauryno ir atsiliepiu.

-          Sveika ! Ką veiki ?

-          Uch… Laba Justai, nieko ypatingo. O tu ? – dusdama atsakiau Justui.

-          Jėzau, gal tu maratoną bėgai ar ką ? Esi uždususi.

-          Nieko, krosą bėgiojau. Lauris tau linkėjimus perduoda. Gerai, neturiu laiko kalbėt. Iki,- ir padėjau ragelį.

-          Na, tai kur mes sustojo, ? – paklausiau savo ponaičio tobulybės.

-          Einam, aš tau skolingas kavos,- tarė jis ir paėmė mane už rankos. Žinoma, tikėjausi bučinio, bet kolkas man užteks ir to .